Verta perskaityti
Pasakojimai apie tragediją ir išlikimą
- Paskelbta: 2022 rugpjūčio 26, penktadienis, 05:32
Aušvico lopšinė: romanas/ Mario Escobar.- Vilnius: Tyto alba, 2022.- 231 p.
Kiti kaliniai išsigandę dujų kamerų aimanavo ar mušėsi į krūtinę, o ji uždainavo lopšinę. Regis, jos balsas ramino tų vargšų nelaimėlių sielas, nes prieš sunkvežimiui pasukant pro vielinę tvorą krematoriumo link klyksmai nuščiuvo, o aimanas pamažu pakeitė mirtina tyla.
Mario Escobar (Marijus Eskobaras) – ispanų rašytojas, istorikas, dvidešimties istorinių knygų autorius. Garsiausias jo romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir drąsą. Ir apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą.
Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį... Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta...
Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
„Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.
Gyvenimas po Aušvico Anne Frank įseserės pasakojimas apie tragediją ir išlikimą/ Eva Schloss.- Vilnius: Briedis, 2021.-300 p.
Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo ilgą kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.
Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.
Skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą. Apžvelgiamos jos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.
Gero skaitymo!
Retorika
- Paskelbta: 2022 liepos 13, trečiadienis, 09:55
Retorika vaikams: daugiau nei 100 klausimų apie kalbėjimo meną/ Donaldas Duškinas.- Vilnius: Vaga, 2020.- 120 p.
Ši istorija apie stebuklą. Stebuklą, kuris vadinasi Žodis. Nuo Žodžio viskas prasidėjo. Žodis – tai Kūrėjas. Žodis gali gydyti, bet gali ir rimtai sužeisti. Žodžiais mes mokomės mąstyti, o mąstydami mokomės gyventi. Kaip kalbame, taip ir gyvename. Apie žmogų lengviausia spręsti pagal tai, kaip jis kalba. Kalba atskleidžia charakterį. Žodis gali pakeisti pasaulį.
Retorika – menas kalbėti įtaigiai – vienas seniausių žmonijos menų.
Retorika – tai sąmoningas kalbėjimas, kuris skiriasi nuo kasdienio, nesąmoningo kalbėjimo, prie kurio esame įpratę.
Retorika – laisvų žmonių menas. Laisvų nuo baimių, kompleksų, ribojančių įsitikinimų. Kai žmogus laisvas, jo žodžiai liejasi laisvai; tokio žmogaus malonu klausyti, juo norisi tikėti ir sekti.
Retorika – tai įgūdis, kurį kiekvienas gali išlavinti. Kada pradėti mokytis? Geriausias laikas yra Dabar.
Retorika mokytojams: knyga-konspektas kiekvienam, siekiančiam ugdyti (-is) laisvą asmenybę/ Donaldas Duškinas.- Vilnius: Vaga, 2021.-224 p.
Kai stebime gražiai, įtaigiai kalbantį žmogų, pasakojantį mus įtraukiančią istoriją, mes matome galutinį rezultatą. O kaip pasakyti tokią kalbą? Kaip papasakoti tokią istoriją? Kaip jai pasiruošti? Aptarkime, kas sudaro geros istorijos esmę. Jei išskaidytume ją į detales, gautume 7 retorikos meno elementus, 7 laiptelius viršūnės link: mūsų mintys, nuostatos ir įsitikinimai; mūsų charizma; mūsų kvėpavimas; mūsų kūnas; mūsų balsas; mūsų kalbos struktūra; mūsų žodynas.
Bet 7 elementai tėra technikos ir metodikos. Kad tai veiktų, trūksta dar kai ko. Ko? Reikia norėti ir leisti sau būti laisvam. Juk retorika – laisvų žmonių menas. Kaip to išmokti? Būti kaip jūra. Nes jūra – tai laisvė, tai – Gyvenimo poezija.
„Keliaujančio katino kronikos“
- Paskelbta: 2022 gegužės 30, pirmadienis, 12:13
Keliaujančio katino kronikos/ Hiro Arikawa.- Vilnius: Baltos lankos, 2020.- 256 p.
Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima suvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.
„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros."
NPR
„Keliaujančio katino kronikos" eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti."
Financial Times
Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos" tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.
Išmok pasitikėti savimi
- Paskelbta: 2022 gegužės 27, penktadienis, 14:58
Tu esi nerealus: išmok pasitikėti savimi ir išdrįsk sužibėti (beveik) visose srityse/ Matthew Syed.- Vilnius: Žmogaus studijų centras.- 151 p.
Tarptautinis bestseleris, kuris pakeitė daugelio vaikų ir paauglių gyvenimus. Jame rasi įvairių patarimų, kaip pasiekti savo tikslus ir triumfuoti bet kurioje srityje.
Sukūriau šią knygą, kad pagelbėčiau tau tapti NEREALIAM. Tad leiskimės kartu į nuotykį, ieškodami ir stiprindami PASITIKĖJIMĄ SAVO JĖGOMIS. Nes, vadovaudamasis teisinga MĄSTYSENA, tu gali ( beveik) viską – nesvarbu, siektumei nustebinti matematikos žiniomis, būti priimtas į komandą, ar tapti pirmuoju žmogumi, įžengusiu į Marsą.
Ir kas žino? Vieną dieną net galėtum PAKEISTI PASAULĮ, nes ....
TU ESI NEREALUS!
Vasaros skaitiniai
- Paskelbta: 2022 gegužės 25, trečiadienis, 07:22
Imperatoriaus meilužė/ Gina Viliūnė.- Vilnius: Alma littera, 2022.- 312 p.
Jiedu susitiko 1812-ųjų pavasarį, Rusijos karo su Prancūzija išvakarėse. Ji – devyniolikmetė Sofija Tyzenhauzaitė, geidžiamiausia Vilniaus nuotaka, graži turtingo Lietuvos aristokrato, Rokiškio grafo Ignacijaus Tyzenhauzo dukra. Jis – Rusijos imperatorius Aleksandras I, trisdešimt penkerių žaviausias Europos monarchas, gražus ir elegantiškas, liūdna šypsena pavergiantis moterų širdis.
Netikėtai įsižiebusi Sofijos Tyzenhauzaitės meilė Aleksandrui I atlaikė karo ir laiko išbandymus. Numojusi ranka į apkalbas ir dvaro intrigas, Sofija pakluso širdies, o ne proto balsui, pasirinko meilę vyrui, kuris niekada nebus jos.
Romanas „Imperatoriaus meilužė“ leidžia iš arti pažvelgti į XIX a. didikų, aristokratų, valdovų gyvenimą, supažindina su Vilniaus, Varšuvos, Paryžiaus dvarų kultūra ir tų laikų kasdienybe. Tačiau svarbiausia čia – laikui ir atstumui nepavaldi meilės ir aistros istorija.
GINA VILIŪNĖ (g. 1974 m.) jau daug metų domisi gimtojo Vilniaus ir Lietuvos istorija, veda ekskursijas, rašo straipsnius, yra knygos „Vilniaus šventovės" (bendraautorius Raimondas Urbakavičius, 2012), istorinių romanų „Karūna be karaliaus"(2012), „Vilniaus madona" (2014), „Magdalė, smuklės merga" (2016) autorė.
Romanovų imperatorienė/ Gortner C.W.- Vilnius: Alma littera.- 582 p.
Dramatiškas pasakojimas apie imperatorienę Mariją Fiodorovną – Danijos princesę Dagmarą, paskutiniojo rusų caro motiną.
Moteris gali valdyti ir nesėdėdama soste.
Vos devyniolikos sulaukusi Dagmara, vadinama Mine, jau žino, kad jos, kaip Danijos princesės, pareiga – palikti šeimos lizdą ir ištekėti už valdovo. Įnoringas likimas nubloškia Minę į Rusiją, kur ji susituokia su Romanovų sosto įpėdiniu ir, jam paveldėjus sostą, tampa imperatoriene. 19 amžiuje kyla įnirtingas pasipriešinimas caro vienvaldystei, o Minei, stačiatikių papročiu vadinamai Marija Fiodorovna, tenka nuolatos ieškoti kompromisų šalyje, kurią ji ilgainiui pamilsta.
Mirus vyrui, Aleksandrui Trečiajam, jaunas ir nepatyręs jųdviejų sūnus Nikolajus Antrasis imasi valdyti siaubingai susiskaldžiusią ir byrančią imperiją. Norėdama padėti jam reformuoti Rusiją, Marija susiduria su atkakliu valingos ir užsispyrusios Nikolajaus žmonos Aleksandros pasipriešinimu: fanatiškas pastarosios religingumas suartina ją su keistuoliu mistiku, vardu Rasputinas.
Grėsmingoms revoliucijos bangoms nesulaikomai grasinant užlieti Rusiją, Marijai tenka dorotis su didžiausiais gyvenimo pavojais ir patirti skaudžiausią jai tekusią širdgėlą...
Iš prabangiausių Sankt Peterburgo rūmų ir intrigų persmelktų diduomenės salonų autorius veda mus per kruvinus Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus ir bolševikų užgrobtos šalies platybes, parodydamas į anarchiją grimztančios imperijos žūtį ir neprilygstamą narsą bei aistrą moters, mėginančios ją išgelbėti.
Ši įspūdinga saga atskleidžia mums neįtikėtiną carinės Rusijos prabangą, ir smurto bei tragizmo kupinas paskutines Romanovų valdymo dienas. C. W. Gortner drąsiai žengia dar neišmėgintu keliu, išmoningai piešdamas intymų ir tikrovišką šios įstabios imperatorienės bei jos šeimos portretą.
Stephanie Dray, New York Times