Verta perskaityti
Pasakojimai apie tragediją ir išlikimą
- Paskelbta: penktadienis, 26 rugpjūčio 2022
Aušvico lopšinė: romanas/ Mario Escobar.- Vilnius: Tyto alba, 2022.- 231 p.
Kiti kaliniai išsigandę dujų kamerų aimanavo ar mušėsi į krūtinę, o ji uždainavo lopšinę. Regis, jos balsas ramino tų vargšų nelaimėlių sielas, nes prieš sunkvežimiui pasukant pro vielinę tvorą krematoriumo link klyksmai nuščiuvo, o aimanas pamažu pakeitė mirtina tyla.
Mario Escobar (Marijus Eskobaras) – ispanų rašytojas, istorikas, dvidešimties istorinių knygų autorius. Garsiausias jo romanas „Aušvico lopšinė“ – tikrais faktais grįstas pasakojimas apie neįtikėtiną pasiaukojimą, ištvermę ir drąsą. Ir apie mažai kam žinomą romų istorijos fragmentą.
Tas 1943 metų rytas Helenai Haneman prasidėjo įprastai: prikelti, nuprausti, aprengti, pavalgydinti ir išruošti penkis vaikus į mokyklą ir į darželį... Tačiau pasirodė policija, ir baisiausi Helenos nuogąstavimai pasitvirtino: jos vyras Johanas, vienas geriausių šalies muzikantų, ir visi jų vaikai SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio įsakymu privalo būti internuoti. Taip, jų šeima neįprasta: grynakraujė vokietė ištekėjo už romo. Tačiau Helenai jis buvo pats nuostabiausias vyras pasaulyje. Helenos išvežamųjų sąraše nebuvo, ji galėjo likti, bet negi motina gali išsiskirti su savo vaikais? Ji amžiams susiejo savo likimą ne tik su šeima, bet ir su visa romų tauta...
Kelionė baigiasi Aušvice, Birkenau romų stovykloje, kur grėsmingi gandai tampa realybe. Sužinojęs, kad Helena – ne tik tikra vokietė, bet ir profesionali slaugytoja, daktaras Jozefas Mengelė paskiria ją vadovauti stovyklos romų vaikų darželiui – vietai, kur laikomi vaikai jo siaubingiems eksperimentams. Helena tampa vienintele pasmerktų vaikų atrama, o darželis – vieninteliu prieglobsčiu.
„Aušvico lopšinė“ – istorija apie moters dvasios didybę, apie pasiaukojamą meilę ir ištikimybę. Apie šviesos spindulį, nušvietusį vieną tamsiausių ir mažiausiai žinomų Holokausto istorijos puslapių.
Gyvenimas po Aušvico Anne Frank įseserės pasakojimas apie tragediją ir išlikimą/ Eva Schloss.- Vilnius: Briedis, 2021.-300 p.
Evą naciai suėmė per penkioliktąjį jos gimtadienį, kaip ir tūkstančius kitų žmonių, sugrūdo į tamsius, ankštus gyvulinius vagonus, nugabeno per visą Europą ir išmetė prie Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklos vartų. Ji išgyveno dėl savo ryžto, motinos Fritzi meilės ir rūpesčio. Išlaisvinus Aušvicą, Eva ir Fritzi pradėjo ilgą kelionę namo. Jos beviltiškai ieškojo tėvo Ericho ir brolio Heinzo, kurie koncentracijos lageryje nuo jų buvo atskirti. Netrukus atėjo tragiška žinia – abu vyrai žuvo.
Prieš karą Amsterdame Eva susidraugavo su bendraamže Anne Frank. Jos sulaukė skirtingo likimo, bet Eva visą gyvenimą liko susijusi su drauge – po karo Anne tėvas Ottas Frankas grįžo į Nyderlandus ir dėl abipusio sielvarto bei netekčių artimai ėmė bendrauti su Evos motina. Jie susituokė 1953 metais, ir Ottas tapo Evos patėviu.
Skausmingas ir atviras Evos pasakojimas apie išgyvenimą per karą leidžia iš arti pažvelgti į tuometinį siaubą. Apžvelgiamos jos pastangos gyventi po karo, motinystė ir santuokos patirtis, noras tęsti patėvio Otto darbą – užtikrinti, kad Anne Frank niekada nebūtų pamiršta.
Gero skaitymo!