Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija

Paieška

Vertėjas

Lithuanian English French German Italian Russian Spanish
Designed by:

Mokykla 1974 - 1984 m.

1974 m. Kaišiadorių vidurinė mokykla šventė savo darbo penkiasdešimtmetį. Mokykloje mokėsi 1728 mokiniai 1974/75 m.m., dirbo 104 pedagogai. Mokyklą baigė 98 abiturientai. 3 iš jų buvo apdovanoti aukso medaliais (L.Pogoželskaitė, V.Grinkevičiūtė, R.Labūtinaitė). Iki šiol mokyklą baigė 31 medalininkas. Mokyklai vadovavo direktorius L.Ptašinskas. Mokykla dirbo dviem pamainomis. Antroje pamainoje mokėsi II, III, IV, VII klasės. Veikė 9 prailgintos darbo dienos grupės. 1972 metais mokykla pradėjo dirbti kabinetine sistema. VIII-XI kl. mokiniai naudojosi 16 kabinetų. Nemaža tuo laiku mokyklos biblioteka. Jos fonduose buvo sukaupta apie 2000 knygų.

Prie mokyklos veikė 216 vietų bendrabutis, valgykla, bufetas. Mokykloje buvo gydytoja ir stomatologinis kabinetas. Mokykla turėjo ir turi gerą sporto salę, aikštyną, plaukimo baseiną.

Vidurinės mokyklos bazėje veikė sporto mokykla, padėjusi išugdyti ne vieną gerą sportininką. Iki 1974 metų mokyklą baigė 2 sporto meistrai, 2 kandidatai į sporto meistrus, 13 pirmaatskyrininkų.

Veikė daug būrelių, nemažai mokinių mėgstamų dalykų žinias gilino fakultatyviniuose užsiėmimuose, daugelis lankė sportines treniruotes. Mokykloje veikė 3 chorai, 3 šokių kolektyvai, pučiamųjų orkestras, visų mėgstamas vokalinis ansamblis, paįvairinantis visas šventines pramogas. Veikė dramos būrelis. Gyvai vyko mokyklinės šventės: pirmojo ir paskutiniojo skambučio, abėcėlės, pilnametystės. Mokykloje svečiavosi žymūs rašytojai, kompozitoriai.

Iš Kaišiadorių labai lengva nuvykti į Vilnių ar Kauną, todėl mokiniai ir mokytojai dažni svečiai naujuose spektakliuose, įdomiuose koncertuose.

1974-1984 m. Lietuva būdama TSRS sudėtine dalimi turėjo vykdyti suvažiavimų ir plenumų nutarimus. 1975 m. priimtas LTSR liaudies švietimo įstatymas, iš esmės įgyvendintas visuotinis vidurinis jaunimo mokslas. Sustiprinta mokyklų darbinio mokymo ir auklėjimo materialinė bazė. Buvo įkurtas mokyklos bazėje tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas (direktorius Pr.Zaveckas), kuris veikė pradinės mokyklos patalpose. Veikė daug būrelių. Tuo laikotarpiu Lietuvos vyriausybė numatė sutvarkyti bendrojo lavinimo mokslo struktūrą, glaudžiau susieti mokymo ir auklėjimo procesą su gamybiniu darbu, tobulinti užklasinę ir užmokyklinę veiklą.

 

 

Mokykla švenčia 50-metį (1974 m.)

Lyg nuostabią knygą atvertę

 

Gegužės 19 dieną Kaišiadorių vidurinė mokykla šventė 50 metų jubiliejų. Tai buvo ne tik skaitlingo mokyklos pedagogų ir moksleivių kolektyvo, jos visuomeninių organizacijų, bet ir visų kaišiadoriečių, buvusių šios mokyklos mokytojų ir mokinių šventė. Iš visų respublikos kampelių į brangios ir nepamirštamos mokyklos gimtadienio jubiliejų suvažiavo daugiau kaip 400 buvusių jos mokytojų ir mokinių. Į mokyklos šventę savo delegatus atsiuntė Baltarusijos TSR Žlobino miesto 8 V. Kozlovo vidurinė ir Kaliningrado srities Černiachovskio miesto 7 vidurinė mokykla.

 Tą sekmadienį Kaišiadorių vidurinė mokykla neatpažįstama. Saulėtuose jos vestibiuliuose ir koridoriuose, šventiškai papuoštoje sporto salėje galėjai sutikti aukštosios mokyklos docentą ar katedros vedėją, žinomą mokslininką ir kultūros darbuotoją, fabriko direktorių ir ūkinį vadovą, projektuotoją ir mokytoją, prekybininką ir spaudos atstovą. Sunku išvardinti profesijas ir darbus, kuriuos įvairiose liaudies ūkio, mokslo ir kultūros srityse dirba šios mokyklos, dabar švenčiančios auksinį pusės amžiaus jubiliejų, mokiniai. Čia jie išmoko pirmąją raidę, žengė pirmuosius žingsnius į mokslo ir pažinimo pasaulį, iš čia jie į platų gyvenimo kelią išsinešė dalį taurios ir niekuomet nepavargstančios mokytojų širdies.

 Kaišiadorių vidurinė mokykla per 50 metų kelialapį į gyvenimą davė daugiau kaip 1100 jaunuolių ir merginų. Daugiausia tai aplinkinių kaimų žemdirbių vaikai, bet ir tų, kaip prisimena pirmųjų laidų abiturientai, buržuazijos valdymo metais kelias į šviesą ir mokslą buvo be galo sunkus ir vargingas. Pavyzdžiui, 1939 metais mokyklą baigė tik 16 abiturientų. Iš jų 12 berniukų ir 4 mergaitės. Mokykla neturėjo tinkamų patalpų, silpna buvo jos materialinė mokymo bazė, nežiūrint, kad už mokslą reikėjo mokėti didelius pinigus.

Sunkiais pokario metais, kai dar trūko gyvenamojo ploto, kai įstaigos glaudėsi mediniuose namuose, visų pirma buvo kuriami naujos mokyklos statybų planai. Visų pirma iškilo naujos 1200 vietų mokyklos korpusai, o po to buvo imtasi kitų administracinių ir kultūrinės buitinės paskirties pastatų statybos. Pirmieji šios mokyklos abiturientai su neslepiamu susijaudinimu kalbėjo apie savo kartos kelią į šviesą, linkėjo moksleiviams gerai įsisavinti mokslo žinias, augti tvirtais ir darbščiais piliečiais.

Mokyklos 50-ties metų jubiliejaus proga mokyklos direktorius L. Ptašinskas, mokytojos D. Zavistanavičienė, Z. Danilevičienė ir A. Gilienė apdovanojamos rajono vykdomojo kopmiteto Garbės raštais. Rajono liaudies švietimo skyriaus pagyrimo raštai įteikti mokytojoms L. Navasaitienei, S. Gelombickienei, A. Stanulienei, T. Urbelienei, B. Dastikienei, P. Motiejūnienei, I. Kapcevičienei, A. Grikšienei, E. Brūkštienei, ir R. Žvirblienei.

Salės skliautais liejosi baltarusių, lietuvių ir rusų dainos.

Vidurinės mokyklos 50-mečio minėjimas buvo graži kaišiadoriečių šventė, nes ji šimtams dar kartą priminė tuos prasmingus ir svarbius gyvenimo metus, dar kartą lyg nuostabioj knygoj atvertė nepamirštamus prabėgusios vaikystės ir jaunystės puslapius.

 

P. Keturka

 

Mokykla 1964 - 1973 m.

Iki 1962 - 1963 m.m. visos septynmetės mokyklos pertvarkytos į aštuonmetes. Įvestas visuotinis aštuonmetis mokslas. Baigusieji aštuonmetę mokyklą mokiniai galėjo tęsti vidurinį mokslą pilnose bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų IX-XI klasėse. Individualiems mokinių interesams ir sugebėjimams vystyti greta privalomųjų dalykų įvesti fakultatyviniai užsiėmimai pagal mokinių pasirinkimą. 1966 m. pradedama pereiti prie visuotinio vidurinio mokymo, o 1972 m. birželio mėnesį priimtas nutarimas “Dėl visuotinio vidurinio mokslo jaunimui galutinio įvedimo ir tolesnio bendrojo lavinimo mokyklos vystymo”. Pradėtos ruošti naujos visų mokymo dalykų programos, kurios buvo įvestos 1975 metais. 1971 m. įvestas 3 klasių (vietoj 4) pradžios mokslas.

 

 

Mokykla 1954 - 1963 m.

1954 - 1964 metų laikotarpis. Šis dešimtmetis kaip ir pokario metai nieko gero nežadėjo švietimui. Nors 1956 m. birželio 30 d. TSKP XX suvažiavimas panaikino Stalino kultą, vykdė destalinizaciją ir, neužbaigusi Stalino kulto padarinių likvidavimo darbų, jau 1961 m. XXII suvažiavimas priėmė trečiąją TSKP programą, kuri numatė, kad iki 1980 m. šalyje bus sukurta komunizmo materialinė bazė. Programoje buvo detaliai išdėstyta, kada ir kas bus pasiekta, suformuluotas komunizmo kūrėjo moralinis kodeksas. Didelio liaudies entuziazmo programa nesukėlė. Be to, darėsi vis aiškiau, kad raidos tempai tolygiai lėtėja ir pragyvenimo lygis smunka. Smuko ir švietimo sistema, o apie Lietuvos Švietimo finansavimą nebuvo užsiminta, nes reikėjo įgyvendinti Sovietines idėjas.

Iki 1962 m. spalio 1 d. Kaišiadorių vidurinėje mokykloje klasės buvo išdėstytos 4 pastatuose: Vytauto gatvėje dviejų aukštų mūriniame pastate 5 klasės, geležinkelio take 2-uose mediniuose pastatuose- klasės ir nedidelė sporto salė. Prieš šiuos medinius mokyklos pastatus buvo įrengtas mokyklos sporto aikštynas. Klasėse stovėjo seni stalai, vietos buvo mažai, koridoriai siauri, apšildomi krosnimis. Pamokų darbui trukdė pravažiuojantys traukiniai. Ketvirtas pastatas buvo K. Požėlos gatvėje Nr.26 (dabar Gedimino gatvė). Tai dviejų aukštų pastatas, kuriame buvo dirbtuvės, I-IV ir V klasės. Mokyklos bendrabutis buvo netoli mokyklos pastato mediniame name, kur buvo du kambariai, virtuvė ir valgykla. Iki 1962 m. mokyklos materialinė bazė buvo silpna, vaizdinių ir techninių priemonių buvo labai mažai. Mokykla turėjo bandomąjį sklypą. Sklypas buvo mažas, bet mokykla nedideles pajamas gaudavo iš sodo. Rajono liaudies Švietimo skyrius buvo pagrindinis mokyklos lėšų šaltinis.

Mokytojams dirbti buvo sunku: patalpos ankštos, trūko priemonių. Reikėjo vaikščioti iš vienų patalpų į kitas. Sunkiausia buvo, kai pertraukos metu reikėdavo iš dabartinės pradinės mokyklos pasiekti patalpas Vytauto gatvėje. Tilto per geležinkelį nebuvo, dažnai kelią pastodavo prekiniai traukiniai. Tai labai vargino mokytojus. Atlyginimai mokytojams buvo mokami pagal mokytojų kategorijas.

Džiugino K.Požėlos gatvėje (dabar Gedimino) augantis mokyklos pastatas. Mokyklos atidarymo ceremonija įvyko 1962 m. spalio 27 d. Prieš mokyklą išsirikiavo beveik 900 mokinių ir 50 mokytojų, atėjo daug mokinių tėvų, miesto visuomenės. Mokyklos statybos aikštelės darbų vykdytojas S.Šulas įteikė simbolinį raktą mokyklos direktoriui E.Dastikui. Prie naujos mokyklos pradėjo veikti plaukimo baseinas, jo direktoriumi buvo paskirtas A.Žvirblis.

Mokykla buvo pavadinta Kaišiadorių 1-oji vidurinė mokykla, nes mieste dar buvo rusų vidurinė mokykla(direktorius V.Frolovas). Mokykla gavo erdvias, šviesias klases ir kabinetus, bet reikėjo įdėti daug darbo, kad jie taptų dalykiniais kabinetais. Direktorius E.Dastikas ir visas mokytojų kolektyvas dirbo sutartinai, kad mokiniui ir mokytojui būtų įdomu.

 

 

Mokykla 1944 - 1953 m.

Šio laikotarpio pradžioje dar nebuvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas. Nežiūrint į tai vokiečių okupacijos metais Kaišiadoryse veikė mokykla. 1944 m. liepos pradžioje sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Rusų kariuomenė Kaišiadoris bombardavo du karus. Mieste sudegė keli namai, pataikė ir į geležinkelio stotį, katedros bokštą. Pasitraukdami vokiečiai sprogdino geležinkelio bėgius, padegė geležinkelio stotį. Liepos 13 d. Kaišiadoris užėmė rusai.

Prelatas St. Kiškis savo atsiminimuose rašė: “Vyskupas pirmas išgirdo klegesį ant kelio prie mokyklos ir paliudijo, kad raudonieji sugrįžo...” Kaišiadoryse apsistojo rusų karinė įgula, civilinė valdžia atsidūrė komunistų rankose. Pasikeitusi santvarka iš esmės pakeitė kone kiekvieno žmogaus gyvenimą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kurią didžioji lietuvių tautos dalis sutiko su nerimu. Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia valdžia Sovietų Sąjungoje priklausė komunistų partijai. Lietuvos KP(b) tebuvo VKP(b) teritorinis respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo kremliaus. Taigi Lietuvos KP(b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo krašte garantu. Ji daug dėmesio skyrė ideologiniam darbui. Siekdama sunaikinti tautinio ugdymo tradicijas krašte, ji aktyviai propagavo komunistinę ideologiją, ateistinį auklėjimą. Lietuvos kompartijos iniciatyva buvo pradėta falsifikuoti Lietuvos istoriją, ignoruoti lietuvių kalbos tradicijas, papročius, nukentėjo tautinis švietimas.

Bet gyvenimas tekėjo savo vaga. Kaišiadorių gimnazijos pedagogai, vadovaujami mokyklos direktoriaus E.Lasto, susirinko svarstyti aktualių klausimų: kaip geriau pasiruošti naujiems 1944-1945 m.m., kaip pradėti darbą vėl tarybinėje mokykloje. Mokslo metai prasidėjo ne rugsėjo 1-ąją, bet spalio 1 d. Reikėjo suieškoti karo metu dingusius daiktus, paruošti mokyklos patalpas naujiems mokslo metams. Mūrinės patalpos Vytauto gatvėje buvo ypatingai nusiaubtos, nebuvo jokio inventoriaus. Direktoriaus E.Lasto vadovaujami mokyklos darbuotojai ir mokinių tėvai mokyklinius suolus ir kitus reikmenis bei mokymo priemones arkliais pakinkytais vežimais suvežė iš Vilniaus ir Trakų. Pagal galimybes klasės buvo aprūpintos inventoriumi, įstiklinti langai.

Hitlerinės okupacijos metais bene vienas iš pagrindinių dėstomųjų dalykų buvo tikyba. Dabar švietimo skyrius nurodė, kad tikyba nebus dėstoma. Kryžiai iš mokyklos buvo paimti, nes pagal sovietinius įstatymus bažnyčia atskirta nuo valstybės, o tuo pačiu ir švietimas (mokykla) nuo bažnyčios. Tačiau dalis religingų mokytojų ir mokinių bažnyčią lankė, nes staiga suformuoti materialistinę pasaulėžiūrą sovietams nepavyko. Ir dvasininkai St. Kiškis, A.Varnas, ir buvęs gimnazijos kapelionas M.Petkevičius nenorėjo užleisti savo pozicijų jaunimo auklėjimo srityje, todėl bandė vesti tikybos pamokas bažnyčioje. Bet ateistinis auklėjimas nugalėjo. Baimė, sovietiniai persekiojimai sumažino lankančių skaičių ir šis darbas liovėsi.

Po karo vadovėlių nebuvo. Seni netiko, o naujų pagal pakeistas programas nespėjo paruošti. Mokiniai vedė įvairių dalykų užrašus. Stigo ir sąsiuvinių (sąsiuvinių popierius dažnai buvo labai prastas, gerdavo rašalą). Rašalą dažniausiai pasidarydavo mokiniai patys iš cheminių pieštukų. Parkerių beveik niekas neturėjo, todėl reikėjo nešiotis rašalines. Portfelių knygoms nešiotis mokiniai neturėjo. Vyresniųjų klasių mokiniai nešiodavosi knygas po pažastimi, o pradinukus aprūpindavo mamos savo darbo maišeliais.

Pradėjus leisti vadovėlius mokytis buvo lengviau. Vadovėliai buvo nebrangūs ir mokiniai juos nesunkiai įsigydavo. Privalomas mokymas buvo pradinis, todėl vyresnes klases lankė daugiau tie, kurie norėjo mokytis. Už mokymą gimnazijoje reikėjo mokėti 150 rublių per metus. Nuo mokesčio buvo atleidžiami gerai besimoką ir sunkiose materialinėse sąlygose gyveną moksleiviai. Pokario metais mokinių materialinė padėtis buvo sunki. Daugelis prastai rengėsi, prastas buvo apavas. Uniformų neturėjo ir nedėvėjo nei mergaitės, nei berniukai. O kas ir turėjo, tai laikė labai puošniu drabužiu ir dėvėdavo tik iškilmingomis progomis. Iš tolesnių kaimų mokiniai gyvendavo privačiuose butuose pas šeimininkus. Vėliau buvo įrengtas bendrabutis. Jame gyventi buvo priimamos tik mergaitės, taip pat gyveno ir mokykloje dirbančios moterys.

Pertvarkant Lietuvoje mokymo auklėjimo darbą marksizmo - leninizmo idėjų pagrindu, mokykloje 1945 m. ėmė veikti moksleivių komunistinės - komjaunimo, pionierių organizacijos. Jos aktyviai padėjo komunistų partijai idėjiškai auklėti jaunuomenę. Komjaunimas pokario metais turėjo didelę reikšmę ir įtaką. Be komjaunimo organizacijos sekretoriaus nebuvo galima vesti netgi pedagogų tarybos posėdžio. Rinkimų į TSRS Akščiausiąją tarybą metu dalis vyresniųjų moksleivių komjaunuolių buvo rinkiminės komisijos nariai, dalyvavo gyventojų surašyme. LKP(b) turėjo išsiugdyti naują komunistinės ideologijos paveiktą kartą. LKP(b) iniciatyva buvo naikinama senoji švietimo sistema. Nuo 1949 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti visuotinis privalomas septynmetis mokymas. Tais pačiais metais vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose buvo pereita prie 11 metų mokymo. Įgyvendindami LKP(b) VI suvažiavimo direktyvas dėl liaudies švietimo, sovietų valdžios organai pertvarkė visas progimnazijas - į vienuolikmetes vidurines mokyklas, kurioms priskyrė ir pradinių mokyklų klases. Taigi Lietuvos mokyklos įsijungė į bendrą Sovietų Sąjungos švietimo sistemą. Perėjus prie visuotinio septynmečio mokymo ir pertvarkius mokyklas, 1949 m. buvo įvestas naujos mokymo programos ir planai, atitinkantys to meto Sovietinės mokyklos reikalavimus. Nuo tol daugiau dėmesio buvo skiriama rusų kalbos ir literatūros mokymuisi. Mokiniai mokėsi iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių. Mokykloje jie buvo ugdomi ateistine dvasia. Šios permainos sudarė palankias sąlygas komunistiniam jaunosios kartos auklėjimui. Kultūroje ir švietime įsigalėjo teroru palaikoma marksistinė pasaulėžiūra. Ir taip vos ne ištisus penkis dešimtmečius.

Tačiau Lietuvos pedagogai, moksleiviai nelengvai pasidavė sovietizacijai. Dalis mokytojų ir toliau ugdė jaunimo meilę gimtajam kraštui, budino tautinę dvasią. Bet su tokiais pedagogais neretai susidorodavo vietiniai partiniai funkcionieriai ir tuo sužadindavo dar didesnę jaunuomenės neapykantą sovietų valdžiai. Nežiūrint į tokį sunkų sovietizacijos laikotarpį Kaišiadorių vidurinėje mokykloje mokinių skaičius vis didėjo, jie atvykdavo iš Darsūniškio, Kruonio, Žiežmarių, Žaslių. 1944-55 metais išleista 10 abiturientų laidų: 5 gimnazijos ir 5 vidurinės mokyklos laidos. Per visą šį laikotarpį buvo po vieną išleidžiamąją klasę. Iš viso baigė 230 abiturientų. 1944 - 1945 metų laida ypatinga tuo, kad joje buvo 20 merginų ir 1 vaikinas. 1945 - 1946 metų laida istorinė tuo, kad gimnaziją baigė tik 6 abiturientai

Mokykloje veikė būreliai: literatų, chemikų, fizikų, mičiurininkų, dramos. Pastatytos net kelios pjesės: ‘’Atžalynas’’, ‘’Į svetimas roges nesėsk’’. Jas matė ne tik miestelio ir rajono gyventojai, bet ir kitų respublikos rajonų moksleiviai. Taip linksminosi, gyveno, mokėsi ir dirbo to laikmečio mokiniai ir mokytojai.

Sunkus pokario laikotarpis. Stalininis režimas siekė lietuvių tautinę kultūrą paversti socialistine. Į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. lietuvių inteligentų. Komunistų partijai pavyko Lietuvos kultūrą ir švietimą pritaikyti savo ideologiniams poreikiams. Tarybų Lietuvoje nebeliko vietos tautiškumui, patriotizmui. Metai skaičiavo dar vieną dešimtmetį.

RENGINIŲ KALENDORIUS

Prisijungti

Dabar lankosi

Dabar svetainėje 238 svečiai (-ių) ir narių nėra

Skaitliukas

Lankytojai
28
Straipsniai
1317
Nuorodos
3
Straipsnių peržiūrėjimai
5309145
http://1rxpills.com/