Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija

Paieška

Vertėjas

Lithuanian English French German Italian Russian Spanish
Designed by:

Muziejus

Mokykla 1944 - 1953 m.

Šio laikotarpio pradžioje dar nebuvo pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas. Nežiūrint į tai vokiečių okupacijos metais Kaišiadoryse veikė mokykla. 1944 m. liepos pradžioje sovietų kariuomenė įsiveržė į Lietuvą. Rusų kariuomenė Kaišiadoris bombardavo du karus. Mieste sudegė keli namai, pataikė ir į geležinkelio stotį, katedros bokštą. Pasitraukdami vokiečiai sprogdino geležinkelio bėgius, padegė geležinkelio stotį. Liepos 13 d. Kaišiadoris užėmė rusai.

Prelatas St. Kiškis savo atsiminimuose rašė: “Vyskupas pirmas išgirdo klegesį ant kelio prie mokyklos ir paliudijo, kad raudonieji sugrįžo...” Kaišiadoryse apsistojo rusų karinė įgula, civilinė valdžia atsidūrė komunistų rankose. Pasikeitusi santvarka iš esmės pakeitė kone kiekvieno žmogaus gyvenimą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kurią didžioji lietuvių tautos dalis sutiko su nerimu. Pagal nerašytą sovietinės sistemos konstitucinę realybę aukščiausia valdžia Sovietų Sąjungoje priklausė komunistų partijai. Lietuvos KP(b) tebuvo VKP(b) teritorinis respublikinis padalinys ir visiškai priklausė nuo kremliaus. Taigi Lietuvos KP(b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo krašte garantu. Ji daug dėmesio skyrė ideologiniam darbui. Siekdama sunaikinti tautinio ugdymo tradicijas krašte, ji aktyviai propagavo komunistinę ideologiją, ateistinį auklėjimą. Lietuvos kompartijos iniciatyva buvo pradėta falsifikuoti Lietuvos istoriją, ignoruoti lietuvių kalbos tradicijas, papročius, nukentėjo tautinis švietimas.

Bet gyvenimas tekėjo savo vaga. Kaišiadorių gimnazijos pedagogai, vadovaujami mokyklos direktoriaus E.Lasto, susirinko svarstyti aktualių klausimų: kaip geriau pasiruošti naujiems 1944-1945 m.m., kaip pradėti darbą vėl tarybinėje mokykloje. Mokslo metai prasidėjo ne rugsėjo 1-ąją, bet spalio 1 d. Reikėjo suieškoti karo metu dingusius daiktus, paruošti mokyklos patalpas naujiems mokslo metams. Mūrinės patalpos Vytauto gatvėje buvo ypatingai nusiaubtos, nebuvo jokio inventoriaus. Direktoriaus E.Lasto vadovaujami mokyklos darbuotojai ir mokinių tėvai mokyklinius suolus ir kitus reikmenis bei mokymo priemones arkliais pakinkytais vežimais suvežė iš Vilniaus ir Trakų. Pagal galimybes klasės buvo aprūpintos inventoriumi, įstiklinti langai.

Hitlerinės okupacijos metais bene vienas iš pagrindinių dėstomųjų dalykų buvo tikyba. Dabar švietimo skyrius nurodė, kad tikyba nebus dėstoma. Kryžiai iš mokyklos buvo paimti, nes pagal sovietinius įstatymus bažnyčia atskirta nuo valstybės, o tuo pačiu ir švietimas (mokykla) nuo bažnyčios. Tačiau dalis religingų mokytojų ir mokinių bažnyčią lankė, nes staiga suformuoti materialistinę pasaulėžiūrą sovietams nepavyko. Ir dvasininkai St. Kiškis, A.Varnas, ir buvęs gimnazijos kapelionas M.Petkevičius nenorėjo užleisti savo pozicijų jaunimo auklėjimo srityje, todėl bandė vesti tikybos pamokas bažnyčioje. Bet ateistinis auklėjimas nugalėjo. Baimė, sovietiniai persekiojimai sumažino lankančių skaičių ir šis darbas liovėsi.

Po karo vadovėlių nebuvo. Seni netiko, o naujų pagal pakeistas programas nespėjo paruošti. Mokiniai vedė įvairių dalykų užrašus. Stigo ir sąsiuvinių (sąsiuvinių popierius dažnai buvo labai prastas, gerdavo rašalą). Rašalą dažniausiai pasidarydavo mokiniai patys iš cheminių pieštukų. Parkerių beveik niekas neturėjo, todėl reikėjo nešiotis rašalines. Portfelių knygoms nešiotis mokiniai neturėjo. Vyresniųjų klasių mokiniai nešiodavosi knygas po pažastimi, o pradinukus aprūpindavo mamos savo darbo maišeliais.

Pradėjus leisti vadovėlius mokytis buvo lengviau. Vadovėliai buvo nebrangūs ir mokiniai juos nesunkiai įsigydavo. Privalomas mokymas buvo pradinis, todėl vyresnes klases lankė daugiau tie, kurie norėjo mokytis. Už mokymą gimnazijoje reikėjo mokėti 150 rublių per metus. Nuo mokesčio buvo atleidžiami gerai besimoką ir sunkiose materialinėse sąlygose gyveną moksleiviai. Pokario metais mokinių materialinė padėtis buvo sunki. Daugelis prastai rengėsi, prastas buvo apavas. Uniformų neturėjo ir nedėvėjo nei mergaitės, nei berniukai. O kas ir turėjo, tai laikė labai puošniu drabužiu ir dėvėdavo tik iškilmingomis progomis. Iš tolesnių kaimų mokiniai gyvendavo privačiuose butuose pas šeimininkus. Vėliau buvo įrengtas bendrabutis. Jame gyventi buvo priimamos tik mergaitės, taip pat gyveno ir mokykloje dirbančios moterys.

Pertvarkant Lietuvoje mokymo auklėjimo darbą marksizmo - leninizmo idėjų pagrindu, mokykloje 1945 m. ėmė veikti moksleivių komunistinės - komjaunimo, pionierių organizacijos. Jos aktyviai padėjo komunistų partijai idėjiškai auklėti jaunuomenę. Komjaunimas pokario metais turėjo didelę reikšmę ir įtaką. Be komjaunimo organizacijos sekretoriaus nebuvo galima vesti netgi pedagogų tarybos posėdžio. Rinkimų į TSRS Akščiausiąją tarybą metu dalis vyresniųjų moksleivių komjaunuolių buvo rinkiminės komisijos nariai, dalyvavo gyventojų surašyme. LKP(b) turėjo išsiugdyti naują komunistinės ideologijos paveiktą kartą. LKP(b) iniciatyva buvo naikinama senoji švietimo sistema. Nuo 1949 m. Lietuvoje pradėtas įgyvendinti visuotinis privalomas septynmetis mokymas. Tais pačiais metais vidurinėse bendrojo lavinimo mokyklose buvo pereita prie 11 metų mokymo. Įgyvendindami LKP(b) VI suvažiavimo direktyvas dėl liaudies švietimo, sovietų valdžios organai pertvarkė visas progimnazijas - į vienuolikmetes vidurines mokyklas, kurioms priskyrė ir pradinių mokyklų klases. Taigi Lietuvos mokyklos įsijungė į bendrą Sovietų Sąjungos švietimo sistemą. Perėjus prie visuotinio septynmečio mokymo ir pertvarkius mokyklas, 1949 m. buvo įvestas naujos mokymo programos ir planai, atitinkantys to meto Sovietinės mokyklos reikalavimus. Nuo tol daugiau dėmesio buvo skiriama rusų kalbos ir literatūros mokymuisi. Mokiniai mokėsi iš falsifikuotų istorijos, geografijos vadovėlių. Mokykloje jie buvo ugdomi ateistine dvasia. Šios permainos sudarė palankias sąlygas komunistiniam jaunosios kartos auklėjimui. Kultūroje ir švietime įsigalėjo teroru palaikoma marksistinė pasaulėžiūra. Ir taip vos ne ištisus penkis dešimtmečius.

Tačiau Lietuvos pedagogai, moksleiviai nelengvai pasidavė sovietizacijai. Dalis mokytojų ir toliau ugdė jaunimo meilę gimtajam kraštui, budino tautinę dvasią. Bet su tokiais pedagogais neretai susidorodavo vietiniai partiniai funkcionieriai ir tuo sužadindavo dar didesnę jaunuomenės neapykantą sovietų valdžiai. Nežiūrint į tokį sunkų sovietizacijos laikotarpį Kaišiadorių vidurinėje mokykloje mokinių skaičius vis didėjo, jie atvykdavo iš Darsūniškio, Kruonio, Žiežmarių, Žaslių. 1944-55 metais išleista 10 abiturientų laidų: 5 gimnazijos ir 5 vidurinės mokyklos laidos. Per visą šį laikotarpį buvo po vieną išleidžiamąją klasę. Iš viso baigė 230 abiturientų. 1944 - 1945 metų laida ypatinga tuo, kad joje buvo 20 merginų ir 1 vaikinas. 1945 - 1946 metų laida istorinė tuo, kad gimnaziją baigė tik 6 abiturientai

Mokykloje veikė būreliai: literatų, chemikų, fizikų, mičiurininkų, dramos. Pastatytos net kelios pjesės: ‘’Atžalynas’’, ‘’Į svetimas roges nesėsk’’. Jas matė ne tik miestelio ir rajono gyventojai, bet ir kitų respublikos rajonų moksleiviai. Taip linksminosi, gyveno, mokėsi ir dirbo to laikmečio mokiniai ir mokytojai.

Sunkus pokario laikotarpis. Stalininis režimas siekė lietuvių tautinę kultūrą paversti socialistine. Į Vakarus pasitraukė apie 60 tūkst. lietuvių inteligentų. Komunistų partijai pavyko Lietuvos kultūrą ir švietimą pritaikyti savo ideologiniams poreikiams. Tarybų Lietuvoje nebeliko vietos tautiškumui, patriotizmui. Metai skaičiavo dar vieną dešimtmetį.

RENGINIŲ KALENDORIUS

Prisijungti

Dabar lankosi

Dabar svetainėje 217 svečiai (-ių) ir narių nėra

Skaitliukas

Lankytojai
28
Straipsniai
1317
Nuorodos
3
Straipsnių peržiūrėjimai
5310401
http://1rxpills.com/